Mano žuvis

Upinio ungurio kūnas ir judesiai panašūs į gy­vatės. Tai plėšri naktinė žuvis. Ji ilga, truputį plokštesnė iš šonų, mažyte suplota galva. Suaugę į vie­ną nugaros, uodegos ir analinės angos pelekai rėmina visą žuvies užpakalinę delį. Akutės mažos, daug smulkių dantų. Smulkūs ir žvynai, įaugę į odą. Nugara tamsiai žalia arba rudai juoda, papilvė gels­va arba balta. Kūnas storai gleivėtas. Ungurys užau­ga iki 1,5-2 m ilgumo ir sveria iki 6 kg. Gyvenda­mas dugne ir būdamas gleivėtas, rangydamasis kaip  gyvatė, gali naktį rasota žole nušliaužti net į užda­rus tvenkinius ar ežerus. Gėlavandeniuose telkiniuo­se gyvena tik iki dauginimosi laikotarpio, paskiau iškeliauja į jūrą, o iš ten – prie Amerikos krantų.

Čia išneršia ir žūva. Šiltoji Golfo srovė atneša stiklakūnes ungurio lervas į šiaurės Europos pakrantes, o iš čia mailius išplaukia į Baltijos jūros baseino upes.

Unguriai minta vien gyvūnais. Žvejojami naktį, dugninėmis meškerėmis.  Masalas -stambūs   kirminai – didieji sliekai ir žuvytės. Ungurys labai gajus.   Daugelyje   ežerų  dirbtinai užveisiamas iš mailiaus.

Sugautas ungurys valtyje taip blaškosi, jog supai­nioja bet kokį valą. Ši žuvis judri, stipri ir slidi; sugriebti ją beviltiška, jei po ranka nėra smėlio. Ta­čiau jeigu pasiėmei gerą pintinę su dangčiu ar uždengiamą kibirą, nepaleisdamas nuo kabliuko, įdėk ungurį  į  tą  “tarą”  ir užvožk  dangtį.  Žuvis  tuojau   pat nurims. Bet žinok: labai gudriai gali uodega kils­telėti dangtį ir pasprukti. Pribaigti ungurį nesunku, įdūrus peiliu į sprandą. Beje, peilis turi įsmigti tarp kaukolės ir pirmojo slankstelio. Gyvo ką tik sugau­to ungurio jokiu būdu negalima leisti į skiaurę, nu­nertą iš siūlų. Jis snukučiu būtinai praskės akutę ir, sutraukęs siūlus, iškeliaus.

Tarp tų, kurie ungurių yra matę tik ,”karšto rū­kymo”, apie šią žuvį sklinda daug legendų. Beje, pasakojama, jog unguriai naktį keliauja per rasotą žolę, ieškodami paskanauti šviežių žirnių. Tai pasa­kos, ir reikia manyti, kad jas sukūrė patys pasa­kotojai. Jeigu tai būtų teisybė, ungurius žvejotume ne dugne, o ant kranto. Žvejai, gyvenantys prie eže­rų, kuriuose pilna ungurių, nepatvirtina tokių pasi­vaikščiojimų. Tačiau pasprukęs iš skiaurės ungurys drėgna žole iš tikrųjų dumia sparčiai ir tiksliai į ežero pusę.

Geriausiai kimba šiltu oru per audrą. Tokiu me­tu jie energingai švaistosi vandens telkiniuose ir net pakyla į viršutinius sluoksnius.

Kartais ungurys pakliūva ir dieną, skrituliais ar meškere žvejojant kitas žuvis. Paprastai, vos pasi­rodžius saulei, jis palenda po akmenimis ar šiekš­tais, pasislepia žolėse. Tačiau jei tuo metu pro jį plauks žuvelė ar šalia atsidurs žvejo siūloma kirmė­lė, ungurys jų neišsižadės.