Starkis

Į ešerį panaši žuvis, tik kūnas ilgesnis, verpsto formos. Nugara žalsvai pilka, šonai gelsvi, su 8-12 pailgų skersinių dėmių. Pilvas balsvas, akys šviesios, žvynai vidutinio didumo. Žiotys nedidelės, su daug smulkių ir su dviem porom didesnių ilčių formos dantų. Ant žiaunadangčių yra žvynų, o užpakalinis kraštas su spygliais. Pelekai pilkšvi, nugariniai ir uodeginis – su tamsiomis dėmėmis. Užauga iki 1,3 m ilgio ir 20 kg svorio. Dažniausiai sugaunami 30-55 cm ilgio ir 0,5-2,5 kg svorio starkiai. Paplitę Europos gėluose ir apysūriuose vandenyse. Sėslūs arba pusiau praeiviai. Neršia gegužės mėnesį, subręsta 2-4 metų, kai būna apie 40 cm ilgio. Ikrus išleidžia ant augalų, žvirgždėto dugno, kai vandens temperatūra 12-15°C. Embrionai vystosi 5-8 paras. Mailius minta planktoni-niais organizmais. 5-8 cm ilgio starkiukai jau pradeda plėšikauti. Oficialiai užregistruotas Lietuvos rekordas – 8,45 kg starkis, kurį 1992 metais Dviragio ežere (Rokiškio raj.) sugavo Ričardas Jovarauskas. IGFA rekordas – 11,42 kg starkis. Jį 1986 m. Trosą upėje sugavo Harry Lee Tennison.
Ši žuvis ne visiems Lietuvos meškeriotojams pažįstama, nes gyvena ne kiekviename vandens telkinyje kaip jaunesnysis jos brolis – ešerys. Bene geriausiai juos žino Nemuno žemupio, Kuršių bei Kauno marių meškeriotojai. Kaip ir jo artimiausias giminaitis ešerys, starkis turi du nugarinius pelekus, iš kurių pirmasis dygliuotas. Jis taip pat išmargintas tamsiomis juostomis, einančiomis žemyn nuo nugaros viršaus, bet jos ne tokios ryškios.

Apskritai starkis spalvingumu nežavi – pilkšvai žalsvas, šviesiomis, tarsi valktimi užtrauktomis akimis, gelstelėjusiais pelekais. Tik nugariniai ir uodegos pelekai truputį pamarginti juodomis dėmelėmis. Bene įspūdingiausias starkio “bruožas” – šuniški nasrai, kurių priekyje styri dvi poros ilčių. Starkio apdaro spalvą lemia vandens skaidrumas, aplinka. Antai Balatono ežere (Vengrija), kurio vandenyje daug smulkių vulkaninių pelenų dalelyčių, jie beveik balti. Baltijos pakrantėse sugaunami starkiai taip pat daug šviesesni nei jų broliai Kauno mariose, Nemuno žemupyje.
Nedaug Lietuvoje vandenų, kuriuose gyvena starkiai. Mat ne visi mūsų ežerai tam tinka. Starkiams patinka ne itin skaidrus vanduo, kuriame nedaug augmenijos, o dugnas kietokas. Pagal G. Bauchą, tipiškas starkinis ežeras turėtų būti iki 10 m gylio, kuriame daug povandeninių kalnelių, mažai vandens augmenijos, krantai vietomis akmenuoti, kai kur smėlėti, vietomis uždumblėję. Ežero dubuo nelygus, vandens skaidrumas 0,8-1,0 m. Vasarą 5-6 metrų duobėse kartais stinga deguonies. Tokiame ežere labai geros nerštavietės, nes starkiai mėgsta neršti ant kieto grunto. Kaimynystėje turi gyventi daug mažų kuojų, aukšlių, karšių, plakių – pagrindinio starkių maisto.
Lietuvoje starkiai gyvena Kuršių mariose, Nemune, Kauno mariose, Neryje, Šventosios, Nevėžio žemupiuose, Apvardų, Baluošų, Dysnų, Dysnykščio, Dviragio, Dūkšto, Ilgio, Nedingio, Vi-dinksto, Vencavo, Želvos bei kai kuriuose kituose ežeruose ir tvenkiniuose. Daugelyje ežerų starkiai įveisti 1938-1970 metais.
Upėse starkiai apsigyvena vadinamoje karšių zonoje, kurioje nestipri tėkmė, vanduo neskaidrus, yra gilesnių sietuvų su kerplėšomis ant dugno. Ypač jų daug Nemuno žemupyje, kur dambos pastoja kelia vandens srautui ir atsiranda užšlamštintų duburių už-dambiuose. Mėgsta jie tūnoti tarp akmenų dambų šlaituose. Sraunesnėse upėse pasirenka ramesnius ir gilesnius užutekius su didesniais rieduliais ant dugno.
Skirtingai nuo kitų žuvų, starkiai neršia poromis. Pats nerštas irgi kitoks. Neršti starkiai pradeda esant vandens temperatūrai aukštesnei nei 12°C. Greičiausiai neršti ima tuose vandens telkiniuose, kuriuose pavasarį anksčiau įšyla vanduo. Mūsuose neršto pradžia sutampa su obelų žydėjimu ir baigiasi kriaušėms beriant žiedlapius. Upėse starkių porelė pasirenka seklumas su smėlėtu arba žvirgždėtu dugnu, pelekais nuvalo nuo jo apnašas. Kartais starkiai pasirenka lizdui vietą ant povandeninių augalų šaknų, drei-senų kolonijų. Daugelis starkių, jei nepateko į žvejų tinklus ar ant meškeriotojų kabliukų, kitą pavasarį neršia toje pačioje vietoje.

Stovinčiuose vandenyse starkiai ne visad neršti plaukia į seklumas – jei vandens,temperatūra palanki, gali neršti net 5-10 m gylyje. Pats nerštas gana įdomus. Dažniausiai starkiai neršia švintant. Pradžioje patelė nejudėdama stovi virš lizdo, o patinas suka nedidelius ratus aplink. Apsukęs keliolika ratų, patinas stojasi “ant galvos” ir apmiršta 15-20 min. Po to starkių porelė ima greitai sukti ratus aplink lizdą, kol susidrumsčia vanduo, išleidžia ir pavaisina ikrus. Vandeniui praskaidrėjus, patelė nuplaukia, o patinas lieka saugoti lizdą su ikrais. Jis plevena pelekais, sukeldamas nedidelius vandens sūkurius, kurie aprūpina ikrus deguonimi, neleidžia nusėsti drumzlėms. Vandeniui krentant, ikrus saugančio patino nugara kartais kyšoja iš vandens.
Starkių neršto metu Nemuno žemupyje galima sutikti “meškeriotojus”, kurie, prie meškerykočių prisirišę blizges ar žuveles, kaišioja ikrus sergstintiems patinams panosėn. Pastarieji, žinoma, jas sugriebia. Toks “meškeriotojas” nieko negalvoja apie rytdieną – sugavęs starkį, jis pražudo ir būsimą kartą…
Doras meškeriotojas palauks, kol starkiai pasitrauks nuo lizdų ir tik tada ims juos medžioti.