Salatis

Salatis labai panašus į aukšlę – kūnas verpstiškas, iš šonų plokščias. Nugara melsvai pilka, didesnių – pilkšvai ruda, šonai pilkšvai sidabriški, pilvas baltas. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilki, tamsiais galais, krūtinės, pilvo ir analinis pelekai pilki, prie pagrindo rausvi. Uodeginis pelekas platus, giliai iškirptas. Žvynai smulkūs, žiotys plačios, apatinis žiomuo atsikišęs j priekį. Užauga iki 1 m ilgio ir 11-12 kg svorio. Dažniausiai pasitaiko 25-60 cm, 300-400 g svorio. Paplitęs Europos ir gretimuose Azijos pratakiuose vandenyse. Nėra salačių Anglijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Graikijoje. Mėgsta rėvėtas, sūkuriuotas upių vietas, gyvena pavieniui, auga greitai. Ketverių metų esti 25-30 cm, 300-450 g. Subręsta 4-5 metų, neršia balandžio mėnesį, kai vandens temperatūra 9-10°C, ant akmenuoto ar žvirgždėto dugno, sraunumose ir rėvose. Embrionai vystosi 6-8 paras. Jaunikliai minta bestuburiais, vabzdžiais, suaugę plėšrūs, gaudo smulkesnes žuvis, bet nevengia ir vabzdžių.
Oficialus užregistruotas Lietuvos rekordas – 6 kg salatis, kurį 1988 metais Nemune sugavo alytiškis Stasys Granauskas. IGFA rekordas – 5,66 kg salatis. Jį 1993 metais Vanern ežere (Švedija) sugavo Jan-Erik Skoglund.
Ne kiekvienas Lietuvos meškeriotojas pažįsta šią žuvį. Ežeriniai žūklautojai tiesiog negali su juo susitikti – salatis, dažniau šelviu vadinamas – tipiškas upių gyventojas. Užtvenkus Nemuną, Šventąją, Jūrą, salačių liko naujuose tvenkiniuose, prisitaikė gyventi stovinčiuose vandenyse. Tačiau daugiausia jų yra didžiausiose mūsų upėse: Nemune, Neryje, Šventojoje. Gyvena jie pratakiuose ežeruose, didesniuose karjeruose prie upių, kurie potvynių metu susijungia su upės srautais. Yra salačių Kauno mariose, Kovarsko tvenkinyje, Kuršių mariose. Tačiau daugiausia (ir didžiausių!) jų yra Nemune ir Neryje, nes šios žuvys mėgsta galingus srautus ir vandens platybes.

Daug painiavos su šios žuvies vardu. Pastaruoju metu literatūroje ji vadinama salačiu, nors Šventosios ir dalies Nemuno meškeriotojai ją vadina šelviu. Pirmoje meškeriotojiškoje knygoje “Meškeriojimo sportas” Vytautas Goštautas taip pat šią žuvį pavadino salačiu, teigdamas, kad ją dar vadina salote ir klaidingai -šelviu. Kalbininkai irgi “pripažįsta” salatį, neužsimindami, kad yra ir kitų vardų: šalvis, šelvys. Beje, V. Goštautas šelviu vadina kiršlį. Kad žuvys turi daug vardų, nereikia stebėtis, nes kiekvienas regionas turi savus, tarmiškus žuvų pavadinimus. Ir kuo didesnė tauta, tuo daugiau tokių vardų. Antai vokiečiai karšį vadina net 58 vardais!
Nė viena Lietuvos vandenų žuvis nesukelia tiek emocijų, kiek jų pavyksta įžiebti salačiui. Ir tik jis vienas gali tiek nervų sugadinti meškeriotojui, išsiruošusiam medžioti tos keistos didžiulės aukšlės. Salatis ir elgiasi kitaip nei kitos plėšrūnės. Savo medžioklės būdu jis gal šiek tiek primena ešerio plėšikavimą, bet nemėgsta medžioti kompanijomis – dažniausiai “dirba” pavieniui. Negalima jo lyginti su karališkąja lašiša, kuri šaltą prakaitą išvaro jau užkibus – salatis, prieš užkibdamas, devynis prakaitus išsunkia iš meškeriotojo. Jis tarsi seka meškeriotojo taktinius manevrus ir tyčiojasi iš jo pastangų. Žiūrėk, sukaitęs spiningautojas vos ne pilvu šliaužia tenai, kur ką tik pažiro aukšlių lietus, nuaidėjo galingas salačio uodegos smūgis, užsimojo spiningu ir baaach! – toje vietoje, kur prieš savo žygį stovėjo…