Mano žuvis

Ši žuvis mėgsta šaltą orą. Šaltuoju metų laiku neršia ir aktyviai maitinasi. Gyvena visose upėse ir upeliuose, kur yra upėtakių. Pasitaiko ežeruose su  akmeningu dugnu. Vasarą nesimaitina ir lindi po nuskendusiais medžiais, išvartose, po akmenimis ir kranto urvuose.

Vėgėlės  kūnas  ilgas,   į uodegą suplotas.  Galva plokščia,  pasmakrėje-ūselis. Du nugaros pelekai.

Vėgėlė – nakties plėšrūnė, mintanti smulkiomis žuvytėmis, vė­žiais, visokiomis lervomis, kirmėlėmis, moliuskais ir kitų žuvų ikrais

Pagrindiniame, tamsiai rudame kūno fone – įvairios netaisyklingos formos šviesios dėmės. Tai suteikia vėgėlei originalų marmuro atspalvį. Skirtinguose vandens telkiniuose jos spalva taip pat skirtinga – nuo beveik juodos iki šviesių alyviškai žalsvų tonų.

Didžiausios – 1 m ilgumo ir net daugiau kaip 24 kg – vėgėlės gyvena šiaurės upėse. Juo labiau į pietus – juo mažesnės. Viduriniosios juostos upėms 3-4 kg sverianti vėgėlė – jau milžinė. Daugiausia sugaunamos nuo 100 g iki 1 kg.

Neršia gruodžio pabaigoje ir sausio mėnesį. Ikrus leidžia upės srovėje, akmenuotose, gargžduotose ar molingose vietose, 1-3 m gylyje po ledu.

Vėgėlė – naktinė plėšrūnė. Minta žuvimis, iš da­lies vandens vabzdžiais ir varlėmis. Gaudoma dug­nine meškere. To įnagio kokybė jai nesvarbu. Masalą ima tik nuo dugno ir giliai nuryja. Kibti prade­da atšalus vandeniui ir nemeta iki pavasario kol vanduo upėse atšyla. Žiemą nekimba tik neršto dienomis.

Vasarą tokiai pasyviai žuviai reikia paties bjau­riausio oro, tada ji judresnė. Geriausias metas jai – kai pučia šiaurės vėjas, atšąla ir ateina tamsios, nemėnesėtos naktys.