Mano žuvis

Tai labai graži žuvis -visas jos kūnas tvieskia smulkiais auksinio arba sidabrinio atspalvio žvynais ir nusėtas (net pelekai) juodai rudomis dėmelėmis, o ant šonų šios dėmelės apvedžiotos raudonai ir žyd­rai. Nugara -sodrios žaliai rudos spalvos, papil­vė -balta, pelekai – šviesiai oranžiniai. Ant nugaros, be didžiojo peleko, yra dar ir riebalinis pelekiukas.  Smulkūs upėtakiai minta vabzdžių lervomis, ap­siuvomis, vienadienėmis peteliškėmis, mažais mo­liuskais, įkritusiais į vandenį vabzdžiais, kirmėlėmis, kitų žuvų ikrais, o kartais -net ir savo. Užaugęs iki 200 g, darosi plėšrus.

Iš daugelio žuvų išsiskiria vikrumu ir jėga. Pakliuvęs ant kabliuko, iššoka į paviršių ir ima suktis aplink savo ašį -taip jam dažnai pavyksta nusikra­tyti kabliuko. Vaivorykštinis europinis upėtakis neršia lapkričio pabaigoje, prieš pašąlant. O pavasarį jis mėgsta tuo metu neršiančių žuvų ikrus ir mailių.  Gaudomas plūdine, dugnine  meškere, prie malūnų (ties vandens nupiltuvais) gyva žuve­le, o tam tinkamose vietose -spiningu ir museline meškere. Sportinės žūklės požiūriu žuvis labai įdo­mi. Savo šuoliais ir žvitrumu vaivorykštinis upėta­kis, sveriantis 1-1,5 kg,-vertas varžovas net prityrusiam žvejui.

Gerai kimba permainingu, su lietumis oru, drums-tame vandenyje, šalvenant. Vėjas ir bangos tam nekliudo. Šiai žuviai taip pat netrukdo smarkūs ribu­liai ir srovė už vandens kliūčių: ten pasislėpusi jinai įmesto masalo nepražiopsos. Nelaisvėje, skiaurėje, net nebūdama sužeista, užmiega labai greit, ir bema­tant ima keistis jos spalva. Kai kuriose vietose upėtakius žvejoti yra už­drausta.