Karšiai

Karšiai plačiai paplitę visuose Europos vandenyse, išskyrus upių aukštupius ir kalnų ežerus. Jų nėra tik Apeninų ir Pirėnų pusiasaliuose. Šios žuvys puikiai jaučiasi ir šaltojo klimato juostoje: stambių karšių esu pagavęs net Laplandijos šiaurėje už poliaračio.
Lietuvoje karšiai gyvena beveik visose didesnėse upėse ir ežeruose. Jų gausu Nemuno žemupio atšakose, Atmatoje, Skirvytėje bei Minijoje. Šių žuvų pasitaiko ir vandenyse, kur gylis siekia vos 1 m, nors šiaip karšiai mėgsta gilesnes vietas.
Karšis yra karpinių šeimos žuvis. Jo kūnas aukštas ir suplotas, burna primena dumples ir pritaikyta rinkti masalą nuo dugno. Didesnių žuvų šonai yra tamsiai bronzinės spalvos, pilvas baltas, o pelekai pilki. Mūsų sąlygomis karšiai neršia gegužės-birželio sandūroje, kai vanduo sušyla iki 12-13 ° C. Tada jie renkasi į būrius ir traukia arčiau krantų ar sėklių.

Neršia pagal didumą: skleidžiantis beržų lapams pradeda mažiausieji, vėliau, žydint ievoms – stambesni, o kai plaukėją rugiai – patys stambiausi. Nerštas trunka 2-3 dienas, bet staiga atšalus gali ir nutrūkti – tada žuvys kuriam laikui pasitraukia į gilesnes vietas. Neršto pradžia priklauso ne tik nuo meteorologinių sąlygų: štai pajūrio zonoje ir Rytų Lietuvoje jis gali prasidėti skirtingu laiku. Šių žuvų vislumas gana didelis, tačiau tik iš labai mažos ikrų dalies išauga žuvys. Kitus ikrelius suryja dyglės, pūgžliai, ešeriai, vandens vabalai ir kiti plėšrūnai.
Karšiai auga palyginti lėtai, subręsta tik 6-7 gyvenimo metais. 1,5-2 kg sverianti žuvis jau turi 12-13 metų. Šios žuvys užauga iki 7-8 kg svorio, o kai kuriais duomenimis – būna ir dar didesnių.
Karšiai – dugninės žuvys ir minta šoniplaukomis, kirmėlėmis, bet labiausiai – uodų trūklių lervomis. Šie uodai deda kiaušinėlius į vandenį, išsiritusios lervutės sulenda į dumblą ir čia vystosi, kol užauga. Šis ciklas trunka dvejus metus. Pastebėta, kad nuo uodų trūklių lervų kiekio tiesiogiai priklauso ir karšių gausumas vandens telkinyje. Stambesnės žuvys minta dreise-nomis, todėl karšiai dažnai aptinkami prie povandeninių šlaitų, kur šie moliuskai gyvena kolonijomis.
Ežeruose karšiai laikosi duobėse, o ieškoti maisto išeina į seklesnes, vidutiniškai dumblėtas vietas su reta vandens augmenija virš povandeninių sėklių ir šlaitų. Įdomų vaizdą teko stebėti viename iš didesnių Lietuvos ežerų. Gerokai įdienojus dviejų metrų gylyje esančiame žolėtame sėkliuje išmečiau inkarą. Čia dažnai pavykdavo spiningu pagauti stambių ešerių. Dar nespėjus nurimti vandeniui, po juo pastebėjau kažkokį judėjimą ir sustingau iš nuostabos. Tiesiai po manimi, pusantro metro pločio juosta plaukė stambūs karšiai. Kiek jų ten buvo! Supratau, kad esu netoli karšių mitybos vietos, bet neturėjau tinkamų gaudymo įrankių. Esu ne sykį matęs karšius, žaidžiančius vandens paviršiuje, bet tokio „parado” daugiau neteko regėti.
Upiniai karšiai laikosi duburiuose, prie nuolaidžių šlaitų, bet dažniausiai tokiose vietose, kur taip pat netoli yra ramios, dumblėtos ir žolėtos ganyklos. Kai oras ramus, tokias vietas galima surasti pagal kylančius oro burbuliukus, kuriuos, raus-dami dumblą, sukelia karšiai. Anksti pavasarį iki neršto karšiai dažnai pasirodo sekliose vietose, kur anksčiausiai įšyla vanduo. Gaudydamas kuojas, stambių karšių ne kartą esu pagavęs ten, kur gylis nesiekia nė metro. Minėtu laiku jie labai mėgsta laikytis ir aukščiau Nemuno dambų, kur palyginti negilu ir susidaro grįžtamosios srovės. Užėjus karšių būriui, vandens paviršiuje aiškiai matomi vandenį raižantys pelekai ir sūkuriai.
Sakoma, kad neršto metu karšiai nekimba. Tai ne visai tiesa, bet vis tik šiuo metu tikram žvejui etika neleidžia gaudyti žuvų. Tegu žuvys ramiai išneršia. Sako, kad senovėje per karšių nerštą net varpais neskambindavo.
Po neršto, kiek pailsėję, karšiai pradeda aktyviai kibti. Ežeruose jie dar ilgai laikosi netoli nerštaviečių. Kartais sėkmingai gaudoma net visai netoli kranto. Įsibėgėjus vasarai, karšiai jau laikosi savo įprastinėse vietose – toliau nuo kranto, o į seklesnes vietas atplaukia tik maitintis ir sutemus. Rudenėjant šios žuvys jau nuolat laikosi tik giliose vietose. Tada karšiai sėkmingai gaudomi dugninėmis meškerėmis.
Nustatyta, kad karšiai maitinasi esant vandens temperatūrai nuo 6 iki 22 °C, tad jų pagauti galima iki pat žiemos sezono pradžios ir net iš po ledo. Kai vanduo atšąla, žuvų medžiagų apykaita sulėtėja, ir jos maitinasi nebe taip intensyviai. Kuo žuvys minta, galima spręsti iš jų skrandžio turinio. Patyrę žvejai dažnai išskrodžia pirmą sugautą žuvį ir gauna naudingos informacijos.
Šiltuoju metų laiku (t. y. ne žiemos mėnesiais) karšiai gaudomi visų rūšių plūdinėmis, taip pat dugninėmis ir pusiau dugninėmis meškerėmis.