Karpiai

Karpiai – pačios didžiausios mūsų gėlųjų vandenų karpinės žuvys, davusios vardą visai žuvų šeimai. Jie yra kilę iš laukinių sazanų, aptinkamų ir mūsų vandenyse. Mokslininkai teigia, kad anksčiau sazanai buvo paplitę visoje Eurazijoje, bet, atšalus klimatui Sibire, susiformavo du porūšiai. Tipinis, arba europinis, porūšis gyvena pietiniuose mūsų kontinento vandenyse, Vidurio Azijoje bei Kaspijos ir Aralo jūros baseinuose. Iš šio porūšio susiformavo kultūrinės karpių veislės. Kitas, azijinis, porūšis labiau atsparus šalčiui, jis paplitęs nuo Amūro upės iki Birmos.
Visi karpiai sparčiai auga. Tvenkiniuose auginami trijų vasarų karpiai gali sverti daugiau negu 1 kg, bet šiaip mūsų klimato sąlygos jų auginimui nėra labai palankios. Lietuva yra netoli šiaurinės karpių arealo ribos. Šios žuvys neršia vėlai, kai vanduo sušyla iki 18-19 °C, todėl, vėluojant pavasariui, jaunikliai pirmais metais nedaug teužauga. Patelės pradeda neršti sulaukusios 3-4 metų. Atvėsus orams, nerštas gali užsitęsti net iki rugpjūčio. Šios žuvys iš pradžių gyvena didesniais ar mažesniais būriais, tačiau, įgavusios solidaus svorio, renkasi labiau atsiskyrėlišką gyvenimo būdą. Minta daugiausia gyvūninės kilmės maistu: uodų trūklių lervomis, moliuskais ir pan. Jei didžiąją karpių maisto dalį sudaro augalinės kilmės medžiagos, vadinasi, tame vandens telkinyje yra nedaug gyvųjų organizmų. Susirasti maisto ant dugno karpiams padeda dvi poros ūselių, du iš jų yra lūpų pakraščiuose. Maisto dažniausiai ieško auštant ir temstant. Tvenkiniuose, kur nuolat šeriama,  įpranta maitintis tam tikromis valandomis. Kaip ir daugelis kitų karpinių žuvų, aktyviausiai maitinasi, kai vanduo sušyla, ir beveik nustoja maitintis, kai temperatūra nukrenta žemiau 10 °C.
Ši atsargi ir įtari žuvis mėgsta stovinčius arba lėtai tekančius vandenis, gerai jaučiasi net ten, kur kitoms žuvims šiaip jau trūksta deguonies.  Mūsų sąlygomis karpiai daugiausia auginami tvenkiniuose, vandens saugyklose, kiek rečiau pasitaiko ežeruose ir tekančiuose vandenyse.