Apie kuojas

Kūnas sidabriškas su tamsia nugarėle, stambios kuojos – aukso spalvos. Nugaros ir uodegos pelekai – pilki, kiti – ryškiai raudoni arba oranžiniai. Kuojų pasitaiko net 45 cm ilgumo ir sveriančių iki 2 kg, o paprastai jos būna 10—15 cm ir sveria 100—250 g. Balandžio mėnesį pulkais plaukia iš ežerų į upes. Tuo metu labai ėdrios. Neršia gegužės pirmosiomis dienomis. Išneršusios kimba kiek prasčiau negu ba­landy. Vasarą įnoringos.

Dažnai keičiasi jų apetitas jaukui. Minta van­dens augalų atžalomis, moliuskais, vabzdžių ir vėžia­gyvių lervomis.

Kuojos gaudomos lengva plūdine meškere. Ge­riausias masalas -apsiuva, vienadienės peteliškės lerva, didmusės vikšras, uodo trūklio lerva (žiemą -daugiausia uodo lerva), kirmėlės, tešla, šutintos per­linės kruopos. Stambioms kuojoms -presuota sorų košė, apvirtos bulvės ir šutinti žirniai. Vasarą sro­vėje gerai ima „žalumynus”. „Žalumynai”-tai van­dens šilko sruogos – tokie dumbliai.

Kuoja beveik visaėdė, tačiau nepamiršk, kad ma­salo vieta -dugne. Kybančio vandenyje aukščiau žuvis privengia. Todėl žirnis, duonos gumulėlis, šutintas kvietys gali netikti. O žuviai pažįstamas ma­salas-vandens gyvių lervos -bus kaip tik. Ap­siuvos lervą, surastą netoli žvejojimo vietos, viena­dienės peteliškės lervą, uodo trūklio lervą, kinivar­pą šiuo atveju gali kabinti drąsiai. Net nedidelėje srovėje šis prievilas turėtų sugundyti žuvį: ji pra­tusi, kad tokį maistą vanduo neša įvairiame gylyje. Apie tai žuvims pakanka supratimo.

Kuojos labai baikščios, ir jeigu tu pernelyg daug judėjai ar kėlei triukšmą, jos pasitraukė tolyn. Pratinkis viską daryti mikliai, venk staigių judesių!

Kuojos labai jautrios oro keitimuisi, ir pačios greit keičia gylį. Ramiu, šiltu metu jos gali sudaryti kompaniją raudėms ir drauge medžioti vabzdžius vandens paviršiuje. Atšalus gali visai sulįsti į povandenines slėptuves – po kelmais, krūmais. Kibti tokiu metu beveik nekimba. Gerai ir vienodai kimba po trumpo lietaus arba lengvai kranojant.

by admin on January 23rd, 2010 in Kuoja

Comments are closed.