23
Apie karšius
Tai labai paplitusi žuvis. Karšiai gyvena būriais. Mėgsta vietas, kur krantai molingi, o tėkmė lėta. Gerai jaučiasi švariavandeniuose ežeruose.
Iš šalies karšis nepanašus į gerą plaukiką, tačiau teko jų matyti ir Vuoksos upės slenksčiuose. Jie būriavosi šalia sraunumos, už riedulių, ten, kur srovė atsimuša i akmenis ir vanduo sukasi vietoje.
Karšis – originalios išvaizdos žuvis. Kūnas aukštas, iš šonų suplotas. Galva palyginti nedidelė, akys mažuos, tačiau budrios. Aukščiausioje nugaros vietoje-aukštas siauras trikampis pelekas, prie analinės angos -dar vienas ilgas neporinis, kiti -siauri poriniai tamsiai pilki pelekai. Maži karšiai sidabriškai pilki, didžiuliai -bronzinio geltonumo.
Neršia pagal subrendimą, dviem etapais: pirmąsyk gegužės mėnesį, antrąsyk -liepos pirmojoje pusėje Neršto metu žvejoti draudžiama.
Karšiai minta moliuskais, vabzdžiais, jų lervomis, įvairiausiomis kirmėlėmis, vėžiagyviais, uodo trūklio lervomis. Labai baikštūs ir atsargūs. Iš anksto pamaitinus, žvejojami plūdine, dugnine meškere ir palaidynė.
Masalas karšiams – dirviniai sliekai (jie užveriami bent keli -gumulas), didieji (naktiniai) sliekai, didmusės vikšrai, sorų košė (kieta), šutinti žirniai (palaidyne), kinivarpos, perlinių kruopų košė ir tešla. Žvejojant karšius, reikia turėti kantrybės -nervinimasis čia nepadės. Geriausia plūdė -ilga, iš žąsies plunksnos, vandenyje stovinti vertikaliai. Karšį atskirsi iš kibimo: jis neskubėdamas paguldys plūdę, paskui atleis. Kitąsyk tai daro ilgai, kol nekantruolis pakirs. Ir veltui! Žvejojant slieku, reikia palaukti, kol plūdė visai panirs po vandeniu. Užkibęs karšis priešinasi atkakliai, bet vos pagavęs oro -kaipmat silpsta, išsitiesia paslikas -tada jį ir tempk į graibštą.
Tinkamas oras -kaip ir meknei. Geriausiai kimba auštant, nors kartais ima ir vidurdienį.