Apie karšius

Tai labai paplitusi žuvis. Karšiai gyvena būriais. Mėgsta vietas, kur krantai molingi, o tėkmė lėta. Gerai jaučiasi švariavandeniuose ežeruose.

Iš šalies karšis nepanašus į gerą plaukiką, tačiau teko jų matyti ir Vuoksos upės slenksčiuose. Jie bū­riavosi šalia sraunumos, už riedulių, ten, kur srovė atsimuša i akmenis ir vanduo sukasi vietoje.

Karšis – originalios išvaizdos žuvis. Kūnas aukš­tas, iš šonų suplotas. Galva palyginti nedidelė, akys mažuos, tačiau budrios. Aukščiausioje nugaros vietoje-aukštas siauras trikampis pelekas,  prie analinės angos -dar vienas ilgas neporinis, kiti -siauri poriniai tamsiai pilki pelekai. Maži karšiai sidabriš­kai pilki, didžiuliai -bronzinio geltonumo.

Neršia pagal subrendimą, dviem etapais: pirmą­syk gegužės mėnesį, antrąsyk -liepos pirmojoje pusėje Neršto metu žvejoti draudžiama.

Karšiai minta moliuskais, vabzdžiais, jų lervomis, įvairiausiomis kirmėlėmis, vėžiagyviais, uodo trūk­lio lervomis.  Labai baikštūs ir atsargūs. Iš anksto pamaitinus, žvejojami plūdine, dugnine meškere ir palaidynė.

Masalas karšiams – dirviniai sliekai (jie užveriami bent keli -gumulas), didieji (naktiniai) sliekai, didmusės vikšrai, sorų košė (kieta), šutinti žirniai (palaidyne), kinivarpos, perlinių kruopų košė ir tešla. Žvejojant karšius, rei­kia turėti kantrybės -nervinimasis čia nepadės. Ge­riausia plūdė -ilga, iš žąsies plunksnos, vandenyje stovinti vertikaliai. Karšį atskirsi iš kibimo: jis ne­skubėdamas paguldys plūdę, paskui atleis. Kitąsyk tai daro ilgai, kol nekantruolis pakirs. Ir veltui! Žve­jojant slieku, reikia palaukti, kol plūdė visai panirs  po vandeniu. Užkibęs karšis priešinasi atkakliai, bet vos pagavęs oro -kaipmat silpsta, išsitiesia pasli­kas -tada jį ir tempk į graibštą.

Tinkamas oras -kaip ir meknei. Geriausiai kim­ba auštant, nors kartais ima ir vidurdienį.

by admin on January 23rd, 2010 in Karšis

Comments are closed.