Mano žuvis

Lietuvos rekordas – 2,05 kg ešerys. Jį 1987 m. su­gavo Romualdas Klevinskas Šlavantėlio ežere.

Ne vienas meškeriotojas suka galvą, kodėl tiek daug mažų ešeriukų ir tiek mažai didžiųjų kuprių. Kai kas net teigė, kad didie­ji ešeriai – atskira ešerių rūšis. Net 22 metus šiai problemai pašven­tė E. D. Le Cren. Jis Windermere ežere (Anglija) sugavo ir ištyrė milijonus ešerių. Tik 137 iš jų buvo didesni nei 30 cm, o likusieji užaugdavę iki 17-18 cm ir tik retsykiais iki 20 cm. Po nuoseklių tyrimų jis nustatė, kad didieji ešeriai -jokia išskirtinė rainųjų plėš­rūnų rūšis, o tie patys ešeriai, kurių tuntai šmirinėja pakrantėse. E. D. Le Cren nepavyko nustatyti, kodėl vienas iš dviejų tūkstančių ešerių staigiai įgauna velnionišką apetitą savo gentainiams ir ima juos ryti, spjaudamas į sliekus, vabalus, planktoną. Tai atsitinka dažniausiai tarp 1 ir 8 metų amžiaus. Nuo to momento, kada toks kanibalas praryja pirmąjį savo brolį, jis pradeda labai greitai augti. Kuo didesnis užauga, tuo didesnes žuvis čiumpa. Net 18 cm ilgio gentainis su visais dygliais jam nebaisus – praryja kaip saldainiu­ką. Greičiausiai auga tokie ešeriai ketverius metus nuo žuvienos paragavimo dienos, paskui augimo tempai mažėja, ir pasiekę 40 cm, toliau auga labai lėtai.

Didieji ešeriai – kanibalai užauga per 13 metų, tuo metu jų bendraamžiai “vegetarai” pasiekia vos 18 cm ilgį. E. D. Le Cren taip pat nustatė, kad labai greitai ešeriai “tunka” šilčiausiu metų laiku – vasarą. Kuo palankesnės gyvenimo sąlygos ešeriams, kuo greičiau jie dauginasi, tuo geriau didiesiems – jiems netrūksta maisto. Taigi tuose ežeruose, kuriuose gausu mažų ir vidutinių ešerių, daugiausia galimybių sugauti didžiuosius kuprius. Beje, tyrinėtojas nustatė, kad didžiausiais kanibalais esti patelės.

Tai labai paplitusi žuvis. Karšiai gyvena būriais. Mėgsta vietas, kur krantai molingi, o tėkmė lėta. Gerai jaučiasi švariavandeniuose ežeruose.

Iš šalies karšis nepanašus į gerą plaukiką, tačiau teko jų matyti ir Vuoksos upės slenksčiuose. Jie bū­riavosi šalia sraunumos, už riedulių, ten, kur srovė atsimuša i akmenis ir vanduo sukasi vietoje.

Karšis – originalios išvaizdos žuvis. Kūnas aukš­tas, iš šonų suplotas. Galva palyginti nedidelė, akys mažuos, tačiau budrios. Aukščiausioje nugaros vietoje-aukštas siauras trikampis pelekas,  prie analinės angos -dar vienas ilgas neporinis, kiti -siauri poriniai tamsiai pilki pelekai. Maži karšiai sidabriš­kai pilki, didžiuliai -bronzinio geltonumo.

Neršia pagal subrendimą, dviem etapais: pirmą­syk gegužės mėnesį, antrąsyk -liepos pirmojoje pusėje Neršto metu žvejoti draudžiama.

Karšiai minta moliuskais, vabzdžiais, jų lervomis, įvairiausiomis kirmėlėmis, vėžiagyviais, uodo trūk­lio lervomis.  Labai baikštūs ir atsargūs. Iš anksto pamaitinus, žvejojami plūdine, dugnine meškere ir palaidynė.

Masalas karšiams – dirviniai sliekai (jie užveriami bent keli -gumulas), didieji (naktiniai) sliekai, didmusės vikšrai, sorų košė (kieta), šutinti žirniai (palaidyne), kinivarpos, perlinių kruopų košė ir tešla. Žvejojant karšius, rei­kia turėti kantrybės -nervinimasis čia nepadės. Ge­riausia plūdė -ilga, iš žąsies plunksnos, vandenyje stovinti vertikaliai. Karšį atskirsi iš kibimo: jis ne­skubėdamas paguldys plūdę, paskui atleis. Kitąsyk tai daro ilgai, kol nekantruolis pakirs. Ir veltui! Žve­jojant slieku, reikia palaukti, kol plūdė visai panirs  po vandeniu. Užkibęs karšis priešinasi atkakliai, bet vos pagavęs oro -kaipmat silpsta, išsitiesia pasli­kas -tada jį ir tempk į graibštą.

Tinkamas oras -kaip ir meknei. Geriausiai kim­ba auštant, nors kartais ima ir vidurdienį.